2025-08-30 Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos teminė kelionė po Žemaitiją
Ąžuolai Lietuvoje užima 1,99 proc.(40,734 ha)visų medynų ploto.
Lietuvoje ąžuolų, gamtos paminklų priskaičiuojama per 145.
Aisčių (mūsų protėvių) mitologijoje ąžuolai- svarbiausi medžiai, augą daugelyje šventų vietų, o ypač seni ir stori ąžuolai yra dievų buveinės.
Mažosios Lietuvos istorikas ir etnografas Motiejus Pretorijus (1635-1707) rašo, jog pasimelsti prie senų, galingų ąžuolų žmonės keliaudavo iš toli, nes tikėjo, kad Dievas prie kiekvieno ąžuolo pastato po angelą, kuris geriems žmonėms daro gera, o blogiems – bloga.
Mitologijoje ąžuolas siejamas su Perkūnu.
2025-08-30 Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjunga surengė teminę kelionę po Žemaitiją, didžiausių Lietuvos paveldo saugomų paminklų – ąžuolų aplankymą. Kelionę simboliškai pradėjome nuo Vytauto bažnyčios, Vytauto Didžiojo universiteto laboratorijos, kurioje mokslininkai tiria šių Lietuvos galiūnų genetiką, jų populiaciją. Laboratorija aprūpinta naujausiais brangiais prietaisais, sugebančiais greitai ir tiksliai nustatyti reikiamus augmenijos parametrus ir rezultatus kaupti elektroninėse skaitmenose. Prietaisus, jų darbo metodiką aprodė ir darbą pademonstravo LB Kauno krašto bajoras, VDU profesorius, mokslininkas Darius Danusevičius, jis taip pat produktyviai moderavo ir tolesnę mūsų kelionę.
Raudonės pilis. Raudonės pilis prie Nemuno manoma buvo pastatyta XVI a. pabaigoje. Pilies papėdėje randasi jau nugriuvęs ąžuolas – senolis Gedimino ąžuolas. Pasakojama, kad vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą po juo puotavo LDK kunigaikštis Gediminas. Beje, kraštotyrininkas Bronius Kviklys teigia, kad po juo, pamedžiojęs mėgdavo pailsėti ir pagerbti savo senelio atminimą Vytautas.
26,8 ha pilies parke auga saugomi išskirtiniai medžiai Gediminaičio ąžuolas (kamieno apimtis 4,87 m., aukštis 33 m., amžius apie 300 metų), Raudonės liepa, 1,4 m. skersmens kaštonas (apie 200 metų), nepaprastai graži mažalapių liepų ir eglių alėjos.
Agluonos ąžuolas. Tarp Šilalės ir Tauragės, Mažonų seniūnijoje, Vėžalaukio kaime, pamiškėje ant stataus Agluonos slėnio šlaito auga valstybės saugomas 7,3 m. kamieno apimties, 33,5 m. aukščio galiūnas. Jo amžius yra maždaug 700 metų. Norint šį ąžuolą apkabinti ir pajusti jo stiprybę reikia 5 vyrų! Tą mes ir padarėme. Ąžuolas patenka į storiausių ąžuolų dešimtuką.
Medingėnai. Tai viena iš anksčiausiai paminėtų Žemaitijos vietovių, minima nuo 1253 m. (Nedinga) Ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalijimo akte. Spėjama, kad pavadinimas kilęs nuo žodžio medė, nes anksčiau ir dabar žemaičiai girias vadindavo medėmis. XIV – XVI a. čia buvo administracijos centras dešiniajame Minijos upės krante. Nuo 1527 m. per vietininkus jį valdė Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila. 1567 m. Medingėnų paviete galėjo gyventi apie 3500 žmonių, iš jų 52 šeimos buvo bajorų.
1877 m. kovo 8 d., savo mamos Stanislavos Šiukštaitės – Pečkauskienės tėvams bajorams Stanislavai ir Ksaverui Šiukštams priklausančiame dvare, už 3 km. nuo Medingėnų gimė bajoraitė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Šios giminės šaknys siekia XVI amžių. Pečkauskai buvo išsilavinę, kultūra besidomintys žmonės, savo namuose turėjo turtingas knygų bibliotekas, kaip yra minėjusi pati rašytoja, jos senelių Šiukštų dvare, kai čia lankydavosi, visada buvo smagu ir skambėjo muzika. Medingėnai jai buvo poilsio ir atokvėpio žemė – laiminga žemė! Sovietmečiu dvaras buvo suniokotas, išgrobtas ir apleistas, likę tik likučiai…
Šiukštų dvaro sodyba, nors ir įtraukta į kultūros vertybių Registrą, saugoma valstybės, paminklui, kurį reikia restauruoti, rajono ir Respublikos vadovai lėšų neatrado – nusprendė geriau nugriauti. Požiūris „ labai geras“ – nėra dvaro, nėra problemos… O ką tada saugo Valstybė, kaip gerbia Lietuvos istoriją ir jos praeitį , įžymias bei nusipelniusias asmenybes? O Marijos Pečkauskaitės gyvenimo linija buvo: gyventi taip, kad būtų kažkas gero padaryta kitiems – mokant, auklėjant, teikiant labdarą, globojant, šelpiant ir daugiausiai darant savo rankomis. Gyventi taip, kad gyvenimas būtų dar ir sukuriamas, kad neužtektų to gyvenimo, kuris yra duotas, kad gyvenimas būtų tarsi padaugintas, papildytas kūryba ir vėl žmonėms padalintas. Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė kalbėjo: „Čia, Medingėnų dvare, savo laiku buvo didelis šio krašto kultūros židinys, iš kur tyliai švietė kultūros šviesa. Šviesa, kuri pirmiausiai buvo susijusi su tradicija. Dažnas iš mūsų jaučiame, kad dabar esame tarsi medžiai, kurių šaknys žemėje, bet dalis tų šaknų nukirsta, nukapota. Mes nė vienas arba tik retas kuris tegalime kiek daugiau pasakyti apie savo giminę, nes mūsų atmintis nesiekia toliau senelių. Jau nežinome savo prosenelių vardų. Mažai ką begalėtume pasakyti apie tai, iš kur mes atėję, kas mes, iš kur mes esame, kaip mes esame?..“ O iš dvaro liko tik pamatų griuvėsiai ir iš stiprių plytų sumūryta ledainė, kurios barbarai nesugalvojo kaip „panaudoti“. Liko tik atokiau gyvenantis Vytauto (Mingailos) ąžuolas, dabartinių žemės savininkų Montrimų vardu pavadintas. Kamieno apimtis 6,6 m., aukštis28 m., amžius apie 600 metų. Legenda byloja, kad šį ąžuolą sodino Vytautas Didysis prieš 500 metų. Prie kamieno neva slūgsojo nemenkas akmuo, ant kurio buvo iškalta, kad medį apie 1400 -sius metus sodino pats Vytautas, tačiau pagal žemės savininko A. Montrimo (g. 1932m) pasakojimą prieš 100 metų, samdyti vokiečių meistrai statyboms šį akmenį paėmė ir įmūrijo į kažkurį pamatą… Istorikams darbo dar liko…
Sodybvietėje, ant kalvelės, stovi kryžius, šalia akmuo su įrašu lenkų kalba, jame užrašyta, kad Tomas Antoninas Piotrovskis iš Mingailų giminės fundavo tiltą per Miniją 1792 m. Pasak istorikų, Mingaila buvo vienas iš artimiausių Vytauto patikėtinių. Labai tikėtina, kad legenda apie Vytauto sodintą ąžuolą yra tiesa, nes Vytautas tuo metu dažnai būdavo Žemaitijoje krikščionybės reikalais ir lankydavosi pas Mingailą.
Lenkaičių ąžuolas. Lenkaičių kaimas yra 3 km. nuo Medingėnų , šalia Gedikos upelio. Lenkaičių ąžuolas – senolis nuvirto 1972 ar 1973 metais nuo žaibo ir stipraus vėjo. Pagal duomenis (skersmuo 3,72 m.), šis ąžuolas buvo storesnis už garsųjį Stelmužės ąžuolą (skersmuo 3,5 m., aukštis 23 m.) Net ir tiek metų išgulėjusio ąžuolo 20 m. kamienas įspūdingas, viršūnė nuo žaibo apanglėjusi. Nuotraukoje, darytoje tarpukariu, drevėje matomi penki uniformuoti tarpukario Lietuvos miškininkai. Čia, ant plokštikalnio, pasak legendos, stovėjo paslaptingoji kunigaikščio Džiugo pilis. Šį garsųjį karžygį šiandien simbolizuoja čia augantys ąžuolai : Lenkaičių I ąžuolas (apimtis 4,01 m), Lenkaičių II (apimtis 4,1 m. aukštis18m.), Lenkaičių III (aukštis 20 m.), Lenkaičių IV ( apimtis 4,1 m., aukštis 22,5 m). Aukite, ąžuolėliai, būkite tokie stiprūs, kaip mūsų ir jūsų protėviai!
Biržuvėnų dvaras. Šaltinis Laumės pėda. Išvykos pabaigoje nuvykome į Biržuvėnų dvaro sodybą. Karališkasis Biržuvėnų dvaras minimas nuo XIV a. Nuo XVIIa. Iki XX a vidurio dvarą valdė Gorskiai. Jie pastatė dvaro rūmus, oficinas, pagalbinius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, užtvenkė Virvytės upę, įkūrė kartono fabriką ir lentpjūvę. Šiuo metu dvaras restauruotas, išlaikęs pirminę savo struktūrą, sodybos valdytojas – Žemaitijos turizmo informacijos centras. Tai unikali medinė dvaro sodyba, traukos centras kiekvienam turistui, besidominčiam Lietuvos dvarų istorija, jų architektūra ir ten gyvenusiais žmonėmis. Dvaro sodyboje įsikūrusios erdvės edukaciniams užsiėmimams, numatytos vietos menininkų rezidavimui ir kūrybai. Ramų poilsį dvare randa piligrimai ir turistai. Ponų namo interjere išliko autentiški židiniai su XVIII a. kokliais, kaminas, grindų plytelės.
Paskutinis akcentas kelionėje – šaltinis Laumės pėda. Tai mitologinė šaltiniuota griova Biržuvėnuose. Savo forma ji primena žmogaus pėdos antspaudą. Šalia šaltinio auga sena dvikamienė pušis laikoma šventu medžiu, o prie jos kamieno pritvirtinta medinė polichromuota Rūpintojėlio statulėlė. Šaltinio vanduo laikomas šventu, turinčiu stebuklingą gydomąją galią, padedančiu susigražinti jaunystę ir sveikatą… Pažvelkite į paskutinę nuotrauką ir įsitikinsite…
Dėkoju visiems dalyvavusiems už bendrystę ir puikią nuotaiką.
Iki kitų malonių kelionių!
Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vadas Stasys Knystautas