Rėmėjai
1,2% parama
LBKKS vado šventinis sveikinimas
Sveikinimas
Žiniasklaidos dėmesys renginiui “Didžioji bajoriška medžioklė Salų dvare 2025”
Apie renginį straipsnį parengė dienraštis “Rokiškio sirena”.
Nuoroda į straipsnį:
Didžioji bajoriška medžioklė Salų dvare 2025
Lietuvos Karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pergalė Žalgirio mūšyje, Vytautas Didysis
niekur nedingo, nedingo ir bajoriškos dvarų kultūros ir paveldo puoselėjimo tradicijos. Lietuvos
bajorų Kauno krašto sąjunga, tęsdama tradicinį renginį „Didžioji bajoriška medžioklė 2025“ po
įspūdingo renginio Kaune, 2025 m. gruodžio 13 d. organizavo tokį patį renginį Salų dvare.
Bajoriška medžioklė pagal visas LDK medžioklės tradicijas ir etiketą įvyko Vilniaus medžioklės
Klubo „Energetikas“ ir vietinio „Salagiris“ klubo plotuose, kuriuose itin gausu laukinių žvėrių.
Būtina paminėti, kad bajoriškoje medžioklėje dalyvavo medžiotojai iš įvairių Lietuvos vietų,
o ypač malonu, kad joje buvo gausu ir moterų – medžiotojų, iš Žemaitijos, Ignalinos ir iš kitur…,
o po įspūdingų medžioklės laimikių, dvare vyko senasis medžioklės užbaigimo ritualas Pokotas
su medžioklės Karalienės ( Alės Bukauskienės iš Ignalinos) vainikavimu ir vertingo prizo įteikimu.
Kultūrinė ir meninė šventės dalis dvaro šeimininkų Birutės ir Virginijaus Dapkų maloniu
pakvietimu vyko šventiškai papuoštoje dvaro pokylių menėje. Šventė prasidėjo Lietuvos bajorų
karališkosios sąjungos himnu. Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vadas Stasys Knystautas
pasveikino susirinkusius šventės svečius, padėkojo šeimininkams už suorganizuotą renginį ir
įteikė atminimo lentą, kurioje išgraviruota padėka- palinkėjimas su prasmingais XVI a. LDK poeto
Jono Radvano „Radviliada“ žodžiais „ Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai Lietuvai
dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!”, o svečiams palinkėjo puikaus ir šventiško vakaro.
Edukacinėje šventės dalyje etnografinė merginų šokių grupė pademonstravo XVI a. šokius,
VDU prof. Artūras Kibiša papasakojo apie stumbrų populiaciją Lietuvoje, elnių kviesliai
įspūdingai pademonstravo savo sugebėjimus. Pokylio metu buvo įteiktos dovanos Salų
dvarui: Moterų klubo Žemaitijoje sumedžioto stirnino ragai (Judita Čekuolienė); Ignalinos MŽD
pirmininko, Molėtų medžioklės trofėjų muziejaus įkūrėjo, Medeinės medalio, Garbės medžiotojo
Antano Truskausko trofėjus; kolekcininko Simono Dumbravos lėkštė su šerno atvaizdu; stumbro
trofėjaus replika – pagal CIC vertinimą vieni iš aukščiausiai vertintų ragų Europoje – dovana nuo
DVU m. Dr. A.Kibišos; stirnino biusto iškamša – dovana nuo Rokiškio MŽD pirmininko , elnių
Kvieslių čempiono Ryčio Andriuškevičiaus ; istorinė Lietuvos vėliava – LR Seimo nario, bajoro,
Adelberto ordino riterio Audriaus Radvilavičiaus ( Radvilų palikuonio) dovana. Pasak Birutės
Dapkienės, šios dovanos yra ne tik medžioklės meno liudijimai, tai gyvas ryšys su mūsų istorija,
kultūra ir bajoriška dvasia . Renginyje netrūko edukacinių demonstracijų ir pokalbių.
Šie renginiai padeda visuomenei suprasti ir pajausti tas vertybes, apie kurias rašoma
knygose, o informacija randama archyviniuose dokumentuose ir aprašymuose. Medžioklės
apeigų, kultūros ir gastronomijos tradicijos siejasi su praeitimi, kuri siekia šimtmečius, o
prasmė, kurią Kauno krašto bajorija gaivina ir puoselėja yra ypač aktuali ir labai svarbi šiandien.
Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjunga yra dėkinga tiems Lietuvos dvarams, kurie prisideda
prie bajoriškos kultūros, geresnio praeities palikimo supratimo ir pažinimo, užtikrina tęstinumą
ne tik medžioklės tema, bet ir bajoriškos etikos, dorovės ir inteligencijos sampratą. Pats
renginių formatas palaipsniui keisis, įgaus platesnę prasmę ir formas, keisis išpildymo ir
geografinės ribos. Nuoširdus ačiū Salų dvaro valdytojams Birutei ir Virginijui Dapkams! Kuo
geriausios Jums sėkmės ir įkvėpimo naujuose projektuose!
Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vadas Stasys Knystautas h.Lodzia
Didžioji bajoriška medžioklė 2025
Lapkričio 22 dieną Kauno rajone ir pačioje Kauno miesto širdyje įvyko visuomeninis edukacinis renginys „Didžioji bajoriška medžioklė 2025“, kurį surengė Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjunga. Renginys buvo skirtas istorinių Lietuvos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškų tradicijų pristatymui bei nematerialaus kultūrinio paveldo puoselėjimui.
Renginys prasidėjo ankstyvą šeštadienio rytą Raudondvario dvaro didžiojoje menėje, iš kurios kadaise į medžiokles išvykdavo ir patys dvaro šeimininkai grafai Tiškevičiai su savo šeimomis ir kviestiniais svečiais. Renginio dalyviai čia turėjo užsiregistruoti medžioklei pagal šiuo metu galiojančią tvarką bei kiekvienas asmeniškai pasirašyti istorinius medžioklės lapus, atkurtus pagal XVII amžiaus originalus, rastus istorijos mokslų daktarės Tomos Zarankaitės-Margienės Valdovų rūmuose, kurie kadaise priklausė kunigaikščių Radvilų giminei.
Po registracijos dalyviai rinkosi į rikiuotę. Čia buvo pristatytos svarbiausios medžioklės tradicijos ir jų istorinė prasmė. Rytinėje rikiuotėje prisimintas labai svarbus simbolis – vėliava, kurios reikšmė šiandien dažnai primirštama, nors dauguma medžiotojų klubų ją turi ir per medžiokles ar šventes naudoja. Vienas iš šios medžioklės organizatorių, Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos narys Žilvinas Jonas Giedraitis, paaiškino vėliavos reikšmę anų laikų dvaro gyvenime: „Jeigu dvaro bokšte ant flagštoko vėliava pakelta iki pat viršaus – dvaro šeimininkas yra namuose. Jeigu nuleista per vieną vėliavos aukštį – šeimininko nėra. O jei nuleista iki pusės stiebo – dvare yra netektis ir kažkas iš dvariškių mirė.“ Jis pridūrė, kad ši simbolika galėtų būti taikoma ir šių dienų medžiotojų klubuose: pakelta vėliava žymėtų į medžioklę susirinkusius narius, o nuleista iki pusės – vieno iš ginklo brolio ar sesės netektį.
Vėliau medžioklės dalyviai persikėlė į Šališkių medžiotojų klubo plotus Kauno rajone, kuriuose jie galėjo gyvai prisiliesti prie atkurtų istorinių medžioklės tradicijų, tokių kaip medžioklių rinkliavų dėžutė, Medžioklės karalius ir Pokotas. Medžioklių rinkliavų dėžutė – sena tradicija, kai į dėžutę medžioklės dalyviai sudėdavo pinigus. Tai būdavo tikslinė rinkliava, skirta pačiam laimingiausiam būsimos medžioklės dalyviui, kuriam fortūna bus dosniausia ir leis tapti Medžioklės karaliumi. Šioje medžioklėje buvo naudojama originali XVIII–XIX amžiaus metalinė medžioklės rinkliavų dėžutė, puošta išspaustomis medžioklės scenomis. Į ją medžioklės dalyviai sudėjo tam tikrą pinigų sumą. „OpticSpot“ įmonės atstovas Deividas Maminskas, pajutęs Bajoriškos medžioklės dvasią, šiai senai tradicijai suteikė modernaus prieskonio – Medžioklės karaliaus nominacijos autoriui skyrė termovizorių, kurio vertė gerokai viršijo surinktą rinkliavą.
Didžiojoje bajoriškoje medžioklėje 2025 Medžioklės karaliumi tapo Mažosios Lietuvos pučiamųjų ansamblio „Kurtinys“ vadovas Gražvydas Raila, kuriam fortūna lėmė sumedžioti elnio patelę ir lapę. Iš viso buvo sumedžiotos trys elnių patelės, dvi stirnos ir viena lapė. Vieno sumedžioto elnio mėsa tradiciškai iškeliavo į UAB „Švaistūnas“ mėsos cechą, kur iš jos bus pagaminta produkcija ir perduota Maltos ordinui. Šis pasirūpins, kad per artėjančias šv. Kalėdas medžiotojų dovanos pasiektų nepriteklių patiriančių Lietuvos žmonių šventinį stalą.
Medžioklėje neapsieita ir be Pokoto – senojo medžioklės užbaigimo ritualo. Pokotas – tai sumedžiotų žvėrių išdėstymas pagal tam tikrą tvarką ir jų pagerbimas. Šiandien daugelis medžiotojų šį ritualą vadina „Huberto kapu“.
Gerokai po vidurdienio renginio programa persikėlė į Kauno senamiestyje esančią Arkivyskupijos Baltąją pokylių salę, kur vyko edukacinė dalis. Į renginį rinkosi ne tik medžiotojai, bet ir kviestiniai svečiai – elegantiškai pasipuošusios damos ir ponai, kurių susirinko daugiau nei du šimtai. Pradžioje svečiai rinkosi mažojoje pokylių salėje, kur buvo vaišinami tauriaisiais gėrimais ir galėjo pabendrauti neformalioje aplinkoje. Vėliau renginio vedėjas Kęstutis Ignatavičius pakvietė visus svečius persikelti į Baltąją pokylių salę ir užimti vietas prie stalų. Iškilmingą šventinį vakarą pradėjo renginio šeimininkas, Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vadas Stasys Knystautas, pabrėžęs, kad antrus metus iš eilės rengiama šventė jau tampa tradicija. Laikantis bajoriškų tradicijų, buvo sugiedotas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos himnas. Toliau žodį perėmė Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) vadas Perlis Vaisieta, perskaitęs Lietuvos Respublikos Prezidentūros sveikinimą bajorams bei padėką už senųjų tradicijų puoselėjimą. Vėliau LBKS vadas Perlis Vaisieta pasveikino ir įteikė Garbės bajoro vardą Zigmantui Dargevičiui už aktyvią visuomeninę veiklą, mecenatystę ir finansinę paramą, puoselėjant Lietuvos istorinio–kultūrinio paveldo objektus, bei ilgametį reikšmingą dalyvavimą LBKS veikloje.
Visus renginio dalyvius pasveikino ir palaiminimą suteikė Šv. Jurgio kankinio bažnyčios brolis Bernardas, kurio žodžiai bei eilės renginio pradžioje suteikė sakralumo jausmą prieš artėjančias didžiąsias metų šventes.
Prieš edukaciją svečiai buvo vaišinami bajorišku patiekalu „Vereščiaka“ – neatsiejamu bajoriškos medžioklės valgiu, ruošiamu iš perlinių kruopų ir specialiai paruoštos žvėrienos. Pasistiprinę svečiai galėjo ramiai pasinerti į lektorių parengtas itin įdomias paskaitas. Edukacinėje dalyje mokslinės bendruomenės nariai pristatė savo tiriamuosius darbus ir objektus, susijusius su istorine ir šių laikų medžiokle. Socialinių mokslų daktaras, profesorius Eugenijus Skerstonas skaitė paskaitą „Karališkoji medžioklė Prancūzijoje – paslaptinga kilmingųjų pramoga“, kurioje apžvelgė visą medžioklės eigą ir etapus Liudvikų XIV, XV ir XVI valdymo laikais, kai medžioklė buvo griežtai reglamentuota ir apipinta įvairiais ceremonialais. Seimo narys, istorijos mokslų daktaras Valdas Rakutis papasakojo apie valdovo Žygimanto Augusto 1557 m. paskelbtą miškų įstatymą (Valakų reformą), reglamentavusį miškų naudojimą ir girininkų teises anais laikais. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, mokslų daktaras Darius Danusevičius pristatė vilkų genetikos tyrimus, o VDU mokslininkė, mokslų daktarė Renata Špinkytė – vilkų ir šunų hibridizacijos tyrimus bei šiuo metu Lietuvoje aptinkamas vilkų rūšis. Istorikė, mokslų daktarė Toma Zarankaitė-Margienė papasakojo apie stumbro medžioklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei pristatė tauro ir stumbro skirtumus.
Viso renginio metu svečiams gerą ir pakylėtą nuotaiką dovanojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Tomas Pavilionis ir Gabrielė Lileikaitė-Pavilionė, o svečių dėmesį prikaustė sportinių šokių klubo „Sūkurys“ šokėjai.
Renginio pabaigoje vienas iš jo organizatorių – Žilvinas Jonas Giedraitis – Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vardu visiems prie renginio prisidėjusiems asmenims įteikė simbolinius padėkos apdovanojimus kaip atminimo ženklą.
Renginį vainikavo šventinė vakarienė ir į pokylių salę įneštas tortas, puoštas Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos herbu bei fejerverkais.
Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vardu dėkojame visiems prisidėjusiems prie šio renginio organizavimo, įgyvendinimo ir dalyvavimo. Tai – ne tik praeities pažinimas, tradicijų puoselėjimas, bet ir bendrystė, kuri kuria geresnę ateitį būsimoms kartoms.
Džiaugiamės, jog renginys sulaukė žiniasklaidos dėmesio ir dėkojame „Delfi” ir „Medžioklė” straipsnius parengusiems žurnalistams.
„Delfi“ portalo žurnalistė Dalia Vaitkutė-Šiaulienė
Nuoroda į straipsnį:
„Medžioklė” žurnalo redaktorės pavaduotoja ir žurnalistė Kate Šterna
Nuoroda į straipsnį:
Medžioklės nuotraukų autorius: Tomas Kulikauskas
Edukacinio renginio nuotraukų aturiai: Sigitas Chmieliauskas (h. Vanagas) ir Marius Staškevičius (h. Leliva)
Tekstas: LBKKS Tarybos nario Mariaus Staškevičiaus
„Didžioji bajoriška medžioklė 2025”, lokacijos ir laiko korekcija
Ekskursija po Žemaitijos dvarus
2025 m. rugsėjo 13 d. LBKS bajorai iš įvairių kraštų išvyko į dviejų dienų ekskursiją po Žemaitijos dvarus.
Pirmasis lankytas miestelis – Biržuvėnai. Čia ekskursijos dalyviai aplankė medinį Biržuvėnų dvarą – labai seną vietovę, istoriniuose šaltiniuose minimą nuo 1253 m. XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas karaliaus vietininkų. Ilgiausiai dvare šeimininkavo didikai Gorskiai – nuo XVII a. iki XX a. vidurio. Vaizdingame Virvytės slėnyje įsikūrusi Biržuvėnų sodyba – vienintelė Lietuvoje, išlaikiusi pirminę savo struktūrą su unikaliais mediniais pastatais ir XVIII a. vidurio reprezentacinio dvaro kiemo fragmentais. Ponų namo interjere išlikę autentiški židiniai su XVII a. kokliais, kaminai, grindų plytelės. Lankytojai gali apžiūrėti svetaines, virtuvę, ponų miegamąjį, kabinetą bei kitus kambarius, taip pat pamatyti paskutiniųjų dvaro šeimininkų „Meiseno“ porcelianą.
Vėliau bajorai nuvyko į Plungės dvarą, kur apžiūrėjo rūmus ir plačiau susipažino su čia gyvenusių dvarininkų bei iškilių asmenybių istorija. 1873 m. dvarą iš grafų Zubovų nusipirko kunigaikštis Mykolas Oginskis ir čia pasistatė rūmus. Tai buvo žinomas mecenatas ir lietuvybės rėmėjas, plėtojęs savo senelio Mykolo Kleopo Oginskio muzikines tradicijas. Dvare veikė viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, kurioje 1889–1893 m. mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Paauglystėje jis gyveno Plungėje, orkestre grojo įvairiais instrumentais – fleita, klarnetu, giedojo chore. Tuo metu pradėjo ir pirmuosius žingsnius tapyboje. Į Plungę Čiurlionis grįžo 1909 m., po jungtuvių su Sofija Kymantaite. Tų metų liepos–spalio mėnesiais jie gyveno Plungės bažnyčios klebonijoje. Čiurlionis šį laikotarpį vadino „laimingiausia jų gyvenimo vasara – meilės ir kūrybinio džiaugsmo laiku“. Ekskursijos dalyviai aplankė ne tik Plungės dvarą bei parką, kuriame veikė kunigaikštienės Marijos Oginskienės remiama lietuviška mokyklėlė, bet ir Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Joje ant vienos iš sienų kabo M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės nuotrauka bei jų santuoką liudijantis dokumentas.
Toliau kelionė tęsėsi į Šateikius. Šateikių dvarą iki Antrojo pasaulinio karo valdė didikai Pleteriai. Šiuo metu čia įsikūrę senelių namai. Apžiūrėję atnaujintas dvaro gyvenamąsias patalpas ir rūsius, ekskursantai patraukė link neogotikinės Šateikių bažnyčios, kurios statybą fundavo Pleteriai. Manoma, kad būtent šioje bažnyčioje 1909 m. sausio 1 d. susituokė M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė.
Pirmąją kelionės dieną bajorai užbaigė sodyboje prie Platelių ežero „Po ąžuolais“, kurioje vyko jauki vakaronė su Žemaičių bajorų draugijos nariais prie vaišių stalo bei sodybos krosnyje kepto kugelio.
Antrąją ekskursijos dieną, rugsėjo 14-ąją, bajorai pradėjo nuo Renavo dvaro rūmų ansamblio, kuriame įrengta reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra. Renavas – vienas įdomiausių dvaro ansamblių Žemaitijoje. Anksčiau jis vadintas Gaurės Gaurelių dvaru, bet 1780 m. savininku tapęs baronas Antanas Renė suteikė vietovei savo pavardę. Vėlyvojo klasicizmo rūmai iškilo 1830–1833 m. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas: čia koncertavo Oginskių orkestrai, lankėsi dailininkai, rašytojai, politikai. Renave augo pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius ir jo brolis Stanislovas – 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Dvarą garsino 18 ha angliško stiliaus parkas bei unikali biblioteka su išlikusiais spiraliniais metaliniais laiptais.
Toliau ekskursija tęsėsi Telšiuose su charizmatišku gidu Andriumi Daciumi. Jis aprodė senamiestį, šv. Antano Paduviečio katedrą ir jos kriptą, kur palaidoti trys Telšių vyskupai – Justinas Staugaitis, Vincentas Borisevičius ir Pranciškus Ramanauskas. Telšiai vadinami Žemaitijos sostine ir Lietuvos katalikybės centru. Miestas įsikūręs prie Masčio ežero, ant septynių kalvų. Pasak legendos, jį įkūrė karžygys Džiugas (dar vadintas Telšiu). Senamiestis, išsaugojęs autentišką gatvių tinklą ir aikščių planą, paskelbtas urbanistikos paminklu.
Vėliau bajorai aplankė Džiuginėnų dvarą, įsikūrusį greta garsiojo piliakalnio, kuriame, kaip teigiama, gyveno Telšių miesto įkūrėjas Džiugas. Dvaro istorija glaudžiai susijusi su Gorskių gimine, rašytoja Žemaite bei dailininku, fotografu J. Perkovskiu. Išlikęs Gorskių statytas ponų namas, rekonstruotas XIX a. 1864–1866 m. Čia tam tikrą laiką gyveno jaunoji bajoraitė Julija Benesevičiūtė, vėliau išgarsėjusi kaip rašytoja Žemaitė.
Kelionės pabaigoje ekskursijos dalyviai lankėsi Paragių dvare. Tai seserų rašytojų Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės gimtinė. Jos kūrė bendru slapyvardžiu Lazdynų Pelėda. Miškų apsuptame XIX a. dvarelyje prabėgo jų vaikystė, dažnai atspindėta apsakymuose, ir patys kūrybingiausi vakarai, kai, atlikusios visus ūkio darbus, seserys vėl imdavo plunksną.
Ekskursijos organizatoriai – Aelita Bielinytė, Aidas ir Linijus Baškiai (VKBS)
Ekskursiją padėjo organizuoti kultūrinių iniciatyvų UAB „Apija“
Nuotraukos iš ekskursjos – Mariaus Staškevičiaus (LBKKS)
2025-08-30 Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos teminė kelionė po Žemaitiją
Ąžuolai Lietuvoje užima 1,99 proc.(40,734 ha)visų medynų ploto.
Lietuvoje ąžuolų, gamtos paminklų priskaičiuojama per 145.
Aisčių (mūsų protėvių) mitologijoje ąžuolai- svarbiausi medžiai, augą daugelyje šventų vietų, o ypač seni ir stori ąžuolai yra dievų buveinės.
Mažosios Lietuvos istorikas ir etnografas Motiejus Pretorijus (1635-1707) rašo, jog pasimelsti prie senų, galingų ąžuolų žmonės keliaudavo iš toli, nes tikėjo, kad Dievas prie kiekvieno ąžuolo pastato po angelą, kuris geriems žmonėms daro gera, o blogiems – bloga.
Mitologijoje ąžuolas siejamas su Perkūnu.
2025-08-30 Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjunga surengė teminę kelionę po Žemaitiją, didžiausių Lietuvos paveldo saugomų paminklų – ąžuolų aplankymą. Kelionę simboliškai pradėjome nuo Vytauto bažnyčios, Vytauto Didžiojo universiteto laboratorijos, kurioje mokslininkai tiria šių Lietuvos galiūnų genetiką, jų populiaciją. Laboratorija aprūpinta naujausiais brangiais prietaisais, sugebančiais greitai ir tiksliai nustatyti reikiamus augmenijos parametrus ir rezultatus kaupti elektroninėse skaitmenose. Prietaisus, jų darbo metodiką aprodė ir darbą pademonstravo LB Kauno krašto bajoras, VDU profesorius, mokslininkas Darius Danusevičius, jis taip pat produktyviai moderavo ir tolesnę mūsų kelionę.
Raudonės pilis. Raudonės pilis prie Nemuno manoma buvo pastatyta XVI a. pabaigoje. Pilies papėdėje randasi jau nugriuvęs ąžuolas – senolis Gedimino ąžuolas. Pasakojama, kad vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą po juo puotavo LDK kunigaikštis Gediminas. Beje, kraštotyrininkas Bronius Kviklys teigia, kad po juo, pamedžiojęs mėgdavo pailsėti ir pagerbti savo senelio atminimą Vytautas.
26,8 ha pilies parke auga saugomi išskirtiniai medžiai Gediminaičio ąžuolas (kamieno apimtis 4,87 m., aukštis 33 m., amžius apie 300 metų), Raudonės liepa, 1,4 m. skersmens kaštonas (apie 200 metų), nepaprastai graži mažalapių liepų ir eglių alėjos.
Agluonos ąžuolas. Tarp Šilalės ir Tauragės, Mažonų seniūnijoje, Vėžalaukio kaime, pamiškėje ant stataus Agluonos slėnio šlaito auga valstybės saugomas 7,3 m. kamieno apimties, 33,5 m. aukščio galiūnas. Jo amžius yra maždaug 700 metų. Norint šį ąžuolą apkabinti ir pajusti jo stiprybę reikia 5 vyrų! Tą mes ir padarėme. Ąžuolas patenka į storiausių ąžuolų dešimtuką.
Medingėnai. Tai viena iš anksčiausiai paminėtų Žemaitijos vietovių, minima nuo 1253 m. (Nedinga) Ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalijimo akte. Spėjama, kad pavadinimas kilęs nuo žodžio medė, nes anksčiau ir dabar žemaičiai girias vadindavo medėmis. XIV – XVI a. čia buvo administracijos centras dešiniajame Minijos upės krante. Nuo 1527 m. per vietininkus jį valdė Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila. 1567 m. Medingėnų paviete galėjo gyventi apie 3500 žmonių, iš jų 52 šeimos buvo bajorų.
1877 m. kovo 8 d., savo mamos Stanislavos Šiukštaitės – Pečkauskienės tėvams bajorams Stanislavai ir Ksaverui Šiukštams priklausančiame dvare, už 3 km. nuo Medingėnų gimė bajoraitė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Šios giminės šaknys siekia XVI amžių. Pečkauskai buvo išsilavinę, kultūra besidomintys žmonės, savo namuose turėjo turtingas knygų bibliotekas, kaip yra minėjusi pati rašytoja, jos senelių Šiukštų dvare, kai čia lankydavosi, visada buvo smagu ir skambėjo muzika. Medingėnai jai buvo poilsio ir atokvėpio žemė – laiminga žemė! Sovietmečiu dvaras buvo suniokotas, išgrobtas ir apleistas, likę tik likučiai…
Šiukštų dvaro sodyba, nors ir įtraukta į kultūros vertybių Registrą, saugoma valstybės, paminklui, kurį reikia restauruoti, rajono ir Respublikos vadovai lėšų neatrado – nusprendė geriau nugriauti. Požiūris „ labai geras“ – nėra dvaro, nėra problemos… O ką tada saugo Valstybė, kaip gerbia Lietuvos istoriją ir jos praeitį , įžymias bei nusipelniusias asmenybes? O Marijos Pečkauskaitės gyvenimo linija buvo: gyventi taip, kad būtų kažkas gero padaryta kitiems – mokant, auklėjant, teikiant labdarą, globojant, šelpiant ir daugiausiai darant savo rankomis. Gyventi taip, kad gyvenimas būtų dar ir sukuriamas, kad neužtektų to gyvenimo, kuris yra duotas, kad gyvenimas būtų tarsi padaugintas, papildytas kūryba ir vėl žmonėms padalintas. Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė kalbėjo: „Čia, Medingėnų dvare, savo laiku buvo didelis šio krašto kultūros židinys, iš kur tyliai švietė kultūros šviesa. Šviesa, kuri pirmiausiai buvo susijusi su tradicija. Dažnas iš mūsų jaučiame, kad dabar esame tarsi medžiai, kurių šaknys žemėje, bet dalis tų šaknų nukirsta, nukapota. Mes nė vienas arba tik retas kuris tegalime kiek daugiau pasakyti apie savo giminę, nes mūsų atmintis nesiekia toliau senelių. Jau nežinome savo prosenelių vardų. Mažai ką begalėtume pasakyti apie tai, iš kur mes atėję, kas mes, iš kur mes esame, kaip mes esame?..“ O iš dvaro liko tik pamatų griuvėsiai ir iš stiprių plytų sumūryta ledainė, kurios barbarai nesugalvojo kaip „panaudoti“. Liko tik atokiau gyvenantis Vytauto (Mingailos) ąžuolas, dabartinių žemės savininkų Montrimų vardu pavadintas. Kamieno apimtis 6,6 m., aukštis28 m., amžius apie 600 metų. Legenda byloja, kad šį ąžuolą sodino Vytautas Didysis prieš 500 metų. Prie kamieno neva slūgsojo nemenkas akmuo, ant kurio buvo iškalta, kad medį apie 1400 -sius metus sodino pats Vytautas, tačiau pagal žemės savininko A. Montrimo (g. 1932m) pasakojimą prieš 100 metų, samdyti vokiečių meistrai statyboms šį akmenį paėmė ir įmūrijo į kažkurį pamatą… Istorikams darbo dar liko…
Sodybvietėje, ant kalvelės, stovi kryžius, šalia akmuo su įrašu lenkų kalba, jame užrašyta, kad Tomas Antoninas Piotrovskis iš Mingailų giminės fundavo tiltą per Miniją 1792 m. Pasak istorikų, Mingaila buvo vienas iš artimiausių Vytauto patikėtinių. Labai tikėtina, kad legenda apie Vytauto sodintą ąžuolą yra tiesa, nes Vytautas tuo metu dažnai būdavo Žemaitijoje krikščionybės reikalais ir lankydavosi pas Mingailą.
Lenkaičių ąžuolas. Lenkaičių kaimas yra 3 km. nuo Medingėnų , šalia Gedikos upelio. Lenkaičių ąžuolas – senolis nuvirto 1972 ar 1973 metais nuo žaibo ir stipraus vėjo. Pagal duomenis (skersmuo 3,72 m.), šis ąžuolas buvo storesnis už garsųjį Stelmužės ąžuolą (skersmuo 3,5 m., aukštis 23 m.) Net ir tiek metų išgulėjusio ąžuolo 20 m. kamienas įspūdingas, viršūnė nuo žaibo apanglėjusi. Nuotraukoje, darytoje tarpukariu, drevėje matomi penki uniformuoti tarpukario Lietuvos miškininkai. Čia, ant plokštikalnio, pasak legendos, stovėjo paslaptingoji kunigaikščio Džiugo pilis. Šį garsųjį karžygį šiandien simbolizuoja čia augantys ąžuolai : Lenkaičių I ąžuolas (apimtis 4,01 m), Lenkaičių II (apimtis 4,1 m. aukštis18m.), Lenkaičių III (aukštis 20 m.), Lenkaičių IV ( apimtis 4,1 m., aukštis 22,5 m). Aukite, ąžuolėliai, būkite tokie stiprūs, kaip mūsų ir jūsų protėviai!
Biržuvėnų dvaras. Šaltinis Laumės pėda. Išvykos pabaigoje nuvykome į Biržuvėnų dvaro sodybą. Karališkasis Biržuvėnų dvaras minimas nuo XIV a. Nuo XVIIa. Iki XX a vidurio dvarą valdė Gorskiai. Jie pastatė dvaro rūmus, oficinas, pagalbinius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, užtvenkė Virvytės upę, įkūrė kartono fabriką ir lentpjūvę. Šiuo metu dvaras restauruotas, išlaikęs pirminę savo struktūrą, sodybos valdytojas – Žemaitijos turizmo informacijos centras. Tai unikali medinė dvaro sodyba, traukos centras kiekvienam turistui, besidominčiam Lietuvos dvarų istorija, jų architektūra ir ten gyvenusiais žmonėmis. Dvaro sodyboje įsikūrusios erdvės edukaciniams užsiėmimams, numatytos vietos menininkų rezidavimui ir kūrybai. Ramų poilsį dvare randa piligrimai ir turistai. Ponų namo interjere išliko autentiški židiniai su XVIII a. kokliais, kaminas, grindų plytelės.
Paskutinis akcentas kelionėje – šaltinis Laumės pėda. Tai mitologinė šaltiniuota griova Biržuvėnuose. Savo forma ji primena žmogaus pėdos antspaudą. Šalia šaltinio auga sena dvikamienė pušis laikoma šventu medžiu, o prie jos kamieno pritvirtinta medinė polichromuota Rūpintojėlio statulėlė. Šaltinio vanduo laikomas šventu, turinčiu stebuklingą gydomąją galią, padedančiu susigražinti jaunystę ir sveikatą… Pažvelkite į paskutinę nuotrauką ir įsitikinsite…
Dėkoju visiems dalyvavusiems už bendrystę ir puikią nuotaiką.
Iki kitų malonių kelionių!
Lietuvos bajorų Kauno krašto sąjungos vadas Stasys Knystautas
Sveikinimas Jubiliejaus proga
Bajorystės pripažinimo aktų įteikimo 2025 m. iškilmės
2025 m. liepos 5 d., Lietuvos Valstybės ir Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (LBKS) surengė iškilmingą Bajorystės pripažinimo aktų įteikimo ceremoniją naujai legitimuotiems bajorams.
Šventė prasidėjo Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišiomis už visos Lietuvos bajorus ir valstybę, kurias aukojo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, plk. ltn. mgr. Remigijus Monstvilas. Mišių metu iškilmingai pašventinta naujai sukurta LBKS žygio vėliava bei bajorų giminių herbinės vėliavos.
Vėliau iškilmės persikėlė į Vilniaus rotušę. Susirinkusius svečius pasveikino LBKS Garbės vadas Kęstutis Ignatavičius, o žodį bajorams tarė LBKS vadas Perlis Vaisieta. Sugiedojus Lietuvos Respublikos ir LBKS himnus, naujai legitimuoti bajorai davė priesaiką, po kurios kiekvienas buvo pagerbtas LBKS vado kalaviju ir apdovanotas Bajorystės pripažinimo aktu (BPA).
Šiais metais bajorystė patvirtinta net 119-ai naujų LBKS narių.
Nuotraukų autorius – fotografas Martynas Ambrazas
